BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Life is too short… 7 skyrius

2012-06-14 parašė žuvėdra

Ligoninė. Kai pirmą kartą Edis čia buvo apsilankęs, atmosfera jam atrodė žymiai jaukesnė negu dabar. Šį kartą jam rodėsi, jog baltos sienos - pilkos, o šviesių, pastelinių spalvų grindys - juoda praraja. Adomas nesitraukė nuo Eduardo nė per žingsnį. Jis puikiai žinojo, kad jeigu nors akimirkai paliks savo draugą vieną, tas būtinai padarys kažkokią šunybę arba net blogiau…
Ta pati maloni seselė, kuri tąsyk budėjo prie Emilės palatos, stengėsi kalbėti kuo malonesniu ir ramesniu balsu, tačiau vis dėlto jis virpėjo:
- Štai čia, Eduardai. O Jūsų draugas palauks?- vyrai tik susižvalgė ir Adomas vis dėlto leido Eduardui eiti vienam su sesele į morgo kambarį.
- Galite mus palikti vienus? Aš neilgam,- beveik pašnibždomis tarė Eduardas, kai stovėjo prie uždengto Emilės kūno.
- Taip, žinoma.
Tik tada, kai seselė išėjo ir kamabaryje nieko nebeliko, Edis pagaliau neiškentė ir apsiverkė:
- Turbūt atrodau kaip tikras liurbis prieš tavo akis,- nors ir žvelgė į jos veidą, melsvos skraistės jis nesiryžo atidengti nuo jos kūno ir veido,- kai pirmą kartą tave pamačiau,- toliau kalbėjo Eduardas,- tu buvai lyg mažas rausvas angelėlis nusileidęs iš daugaus… Niekada nepamiršiu ir tavo ledinio žvilgsnio, kai tu tąsyk išgąsdinai policininkus. Taip, tai tiesa, tau pavyko mane apkerėti. Tu buvai lyg mažas ir nepaprastas stebuklas mano gyvenime. Akimirką net buvau pagalvojęs, jog tu buvai labai svarbi tame mano paauglystės gyvenime… O, kad taip būtų! Tada, turbūt net jeigu ir norėčiau, negalėčiau pamiršti tavęs: tavo akių, balso ir tavo laibų pirštų… Bet, žinok, aš tą, kuris tai padarė, surasiu ir… Atkeršysiu už tave. Pamatysi.
- Bravo, bravo. Kokia graudi kalba…- už nugaros pasigirdo delnų plojimas ir vyriškas balsas. Edis greitai atsisuko ir pamatė tą patį vyrą, kuris partrenkė Emilę.
- Tu!- sušuko Eduardas.
- Aš! O ką, netikėta? Koks tu juokingas, kai rauki antakius. O gal tu tokia veido išraiška vaizduoji pyktį? O, žiūriu, tu ir su Emile spėjai susiburkuoti? Na nieko, tokios bobos, pamatysi, greitai iškris iš galvos,- už tokius žodžius, Edis nesusivaldė ir vos nevožė per veidą nepažįstamajam kumščiu, tačiau tas, staiga, ištiesęs delną atrėmė smūgį,- pala, ar kartais tu neperžengi ribos? Nepagalvojai, kad jos vaikinas gali būti labai pavydus…
- Ji neturi vaikino!- pertraukė jį Edis.
- Ir kodėl taip manai?
- Nes jeigu turėtų, jis labiau ja rūpintųsi ir žinotų apie tai, kas įvyko.
- O, neskubėk įvykiams prieš akis. Jis žino ir, patikėk, daugiau negu tu. Jis yra šalia jos kiekvieną mielą akimirką.
- Tada, jei nesunku,- Edžiui šiek tiek virpėjo balsas,- parodyk, kur jis.
- Tu jį puikiai gali matyti. Štai čia, priešais save.
- Ak, tu šunsnuki!- Eduardas užsimojo kumščiu, tačiau vėl jo smūgis buvo atremtas,- kaip tu galėjai, ką? Kaip tu galėjai?!
- Na, man tiesiog reikėjo, kad ji pamirštų kai ką… Tikėjausi, kad pavyks kaip ir aną sykį, tačiau, ech… Prošal… Žinai, praeitis ne visada tokia nuostabi kaip norėtųsi… Bet, apie ką aš čia, kai tu pats savo pusės gyvenimo nepameni…
- Ar tu bent supranti, ką tu padarei, klausiu, ar suvoki savo menku protu, asile, ką?! Jei ne, paaiškinsiu: tu ją nužudei! Viskas, jos nebėra, supranti? Va, jos kūnas,- Edis parodė į Emilės kūną.
- Ką tu man sakai, berniuk? Ką tu man stengiesi parodyti?- įsivyrojo trumpa pauzė. Nepažįstamasis tęsė,- Atidenk skraistę.
- Tu gal tyčiojies?
- Atidenk ir pamatysi, kad mano tiesa.
Eduardas nedrąsiai priėjo prie Emilės. Dar kartą pažvelgė į nepažįstamąjį, lyg juto kažkokią klastą, tačiau tas tik jį paragino. Edis, užčiuopęs pirštais audeklą, vienu staigiu judesiu atidengė Emilės kūną, tačiau po apklotu negulėjo nei ji, nei koks kitas žmogus. Ten paprasčiausiai buvo tuščia…

Rodyk draugams

Life is too short… 6 skyrius

2012-06-11 parašė žuvėdra

Praėjo dvi savaitės. Eduardas nesulaukė jokių žinių iš ligoninės ir turbūt dėl tos priežasties jis nebekamavo savęs įvairiais klausimais apie Emilę, seselės sapaliojimus ir apie patį įvykį ir tą vyriškį už vairo. Alkoholis, nuolatiniai bei nauji baro lankytojai taip pat teigiamai veikė Edžio nuotaiką ir pamažu jis atsigavo.
- Vyruti,- vieną vakarą tarė senas Edžio bičiulis Adomas,- pagaliau tu grįžai! Pagaliau galiu bendrauti su senuoju Edžiu!
- Man taip pat tai yra džiugi naujiena. Praeitis buvo sudėtinga, bet dabar… Dabar yra kur kas geriau…
- Kai dabar, kaip suprantu, viskas jau praėjo, gal galėtum papasakoti: kas praėjo? Seni, tu net neįsivaizduoji koks tu buvai, atvirai kalbant, trenktas pastaruoju metu! Tikrai nesveikas! Tik kažko paklausi, o tu jau nugrimzdęs svajonėse. Žinai kokia pirma mintis man buvo šovusi? Kad tu po truputį pradedi prisiminti praeitį,- jis garsiai „nusižvengė” per visą barą ir mauktelėjo didelį gurkšnį alaus.
- Bet ar mano praeitis buvo lygiai tokia pati kaip dabar?- (ir vėl viskas prasidėjo iš naujo…),- Ar aš turėjau tik menkutį barą ir šiek tiek pinigų, kad galėčiau jį išlaikyti ir nusipirkti nors truputį maisto? Ar ir mano gyvenimo scenarijus visados buvo toks skurdus ir nereikšmingas?- nors viltys buvo didelės, jog viskas grįžo į senas vėžes vis dėlto visi jausmai, išskyrus meilę, džiaugsmą ir, pagaliau, palengvėjimą, visąlaik kaupėsi Eduardo viduje ir tik laukė tinkamos akimirkos ištrūkti…
- Na ne, bet…
- Būtent! Ar tu nors supranti, kad aš niekados negalėsiu susigrąžinti to ką turėjau, nes… Nes aš to neprisimenu, suvoki? Klausiu: suvoki tu tai ar ne?!
- Edi, seni, nusiramink… Paskambink, kai tu tikrai sugrįši ir tapsi tikru senuoju Edžiu. Nes man dabartinis Edis visai nepatinka…
- Aš negaliu grįžti! Viskas! To Edžio nėra ir jau kurį laiką jo nebėra… Suprask tai ir įsidėmėk, jog tau teks su tuo susitaikyti, kaip kad man teko ir taškas!- visi baro lankytojai, nuo pakelto Eduardo tono, sužiūro į jį ir daugelis net aiktelėjo, nes negalėjo patikėti kad tas, draugiškas ir visų mylimas baro šeimininkas, gali būti toks piktas,- atleiskite ponai ir ponios, tačiau šiandien „Edžio baras” užsidaro anksčiau.
Kai visi išėjo ir Edis liko vienas, jis atsisėdo ant aukštos kėdės ir rankomis parėmęs savo veidą žvelgė kaip alaus putų burbuliukai sproginėja ir nyksta.
- Žinau ką galvoji ir taip pat žinau, kad manai, jog man geriau būtų tave palikti, tačiau aš to nedarysiu tol, kol tu neišklosi visos tiesos,- staiga pasigirdo Adomo balsas,- pamatysi, kaip iš karto tau palengvės.
Tyla. Eduardas buvo nenusiteikęs kalbėti. Tačiau tai, ką po akimirkos padarė jo draugas buvo tikrai labai naudinga. Jis jį šiltai,kaip tikras brolis, apkabino. Iš pradžių Adomui pasirodė, kad Edis tuoj kaip mažas berniukas pravirks, tačiau juk vyrai neverkia… Ir tada Eduardas savo ištikimiausiam draugui išklojo viską, ką žinojo: ir apie avariją, ir, žinoma, apie pačią Emilę. Tik tada Adomui pasidarė aišku, dėl ko jis pastaruoju metu buvo toks keistas.
- Viskam reikia laiko,- pagaliau, po ilgo Eduardo monologo, tarė Adomas,- gal tie paauglystės prisiminimai ir nebegrįš, tačiau vis dėlto, tavo dabartinis gyvenimas ne toks ir pilkas, pripažink. Ir, be to, iš tavo pasakojimo, ta Emilė turėtų būti visai nieko, ką?

Jie vienas kitam šyptelėjo ir susidaužė alaus bokalais, tačiau staiga pasigirdo telefono skambutis. Edis atsistojo ir pakėlė ragelį. Po poros sekundžių ragelis išslydo jam iš rankų, o pats jis suglumo vietoje:
- Kas?- iš baimės net šuktelėjo Adomas, nes pamatė, jog Edžio akyse susikaupė ašaros,- kas nutiko?
- Emilė. Ji mirė…

Rodyk draugams

Life is too short… 5 skyrius

2012-06-11 parašė žuvėdra

Eduardas geras dvi valandas negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo Emilės. Jam ji pasirodė ne tik labai graži ir miela, tačiau kartu, jam ji buvo kažkuo paslaptinga… Tokia… Nepaprasta…
Kai Edis akimirkai atitraukė savo dėmesį nuo Emilės ir pažvelgė į laikrodį, jis suprato, jog jau pietų metas, o baras jau ilgiau nei 12 valandų nedirba. Jis lėtai patraukė Emilės ranką nuo savosios ir atsistojo. Eduardui kažkodėl pasirodė, jog jie niekados nebus kartu, nes jam to buvo per daug. Čia tas pats lyg valgyti saldų saldų pyragaitį ir karts nuo karto rasti raudonųjų pipirų. Gal ir keistas palyginimas, tačiau tai buvo tiesa.
- Jau išeini?- pristojo prie Edžio seselė, net nespėjus užtrenkti palatos durų.
- Taip. Juk nepasiliksiu čia amžinai. Ir, be to, juk aš jos nepažįstu.
- Nepažįsti? Nejaugi…- paslaptingai tarė seselė.
- O turėčiau?
- Na, gal kada nors prisiminsite tą dieną, kai… ak…,- susimąstė seselė ir net nepabaigė sakinio, tačiau tik tada, kai Edis specialiai kostelėjo, norėdamas išgirsti šios minties pabaigą, moteriškė pakeitė temą,- paliksite savo mobilųjį telefoną?
- Ką?
- Tam, kad sužinotumėte kaip ji laikosi, kada bus išleista namo ir…
- Gal malonėtumėte pabaigti tą mintį, kurios taip ir nebaigėte sakyti?
- O ar aš kažko nepabaigiau? Na žinokite, jaunuoli, aš visus darbus pabaigiu ligi galo. Netgi pačius menkiausius. Taigi nereikia čia jūsų sapaliojimų dėl…
- Atleiskite. Viskas. Nebeįkyrėsiu jums, tik pasakykite kur galiu užrašyti savo numerį.
- Štai čia. Ir dar vienas dalykėlis, ponaiti Eduardai,- Edis atsisuko, tikėdamasis, kad seselė tikrai pasakys kažką labai svarbaus,- kada vienas pokalbio dalyvis kalba, niekada, kartoju, niekada negalima jo pertraukti. Supratote?
Eduardas tik linktelėjo ir greitu žingsniu išėjo iš ligoninės ir pasuko baro link. Keistos mintys lindo į galvą, kurios turėjo tokią pačią pradžią, bet visiškai kitokią pabaigą. Edis nieko kito negalvojo kaip tik: „O kas būtų, jeigu…”

Rodyk draugams

Life is too short… 4 skyrius

2012-06-11 parašė žuvėdra

Rytas… Saulės spinduliai nušvietė jos veidą ir ji pabudo. Atmerkusi akis ji pažvelgė į Eduardą. Pamačiusi jo kietai suspaustas akis (matyt, miegojo) bei jo rankos delną, kuris buvo tvirtai suspaudęs jos plonyčius pirštus, ji tyliai tarė:
- Labas rytas,- jis greitai atsisuko ir pažvelgė į ją.
Kai jau Eduardas pravėrė burną ir norėjo jai atsakyti, į palatą įsiveržė du policininkai:
- Laba diena. Norėtume pasikalbėti su panele Emile.
Supratęs, kad jis čia neberekalingas, Edis atsistojo ir dar kartą pažvelgęs į ją išėjo už durų. Ten jis sutiko seselę:
- Palauk,- sušnabždėjo ji,- palik duris šiek tiek praviras. Geriau girdėsis ką kalba.
Kadangi seselė buvo pagyvenusi, Edis puikiai suprato, jog ji yra tikrų tikriausia liežuvautoja, todėl nesiginčijo ir paliko mažą tarpelį tarp durų ir stakto.
- Nesijaudinkite. Mes esame iš policijos ir norėtume užduoti jums, panele Emile, keletą klausimų. Mes tik norime surasti tą žmogų, kuris tai padarė. Taigi pradėkime. Papasakokite ką prisimenate iki susidūrimo.
- Na, aš norėjau tiesiog pasivaikščioti, kadangi mėgstu vakarais prasiblaivyti. Taigi, pamačiau „Edžio barą”, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi, dėl to nutariau ten užsukti.
- Ir?- policininkai neatlyžo.
- Kas „ir”? Ir viskas. Tada mane pertrenkė automobilis.
- Tai gal pamenate nors automobilį, vairuotoją ar dar kažką, kas galėtų būti naudinga mums?- policininkai tarpusavy susižvalgė.
- Jums?- pasitikslino Emilė.
- Na, taip… Jums, mums… Aš turėjau omeny…- pareigūnas, akivaizdu, bandė išsisukti iš nepalankios padėties ir pakeitė pokalbio temą,- Gerai, nesikabinėkite prie žodžių. Tęskime.
- Tęskime ką?
- Na pokalbį. Pasakokite ką prisimenate.
- Viskas.
- Viskas?
- Taip. Kiek kartų aš tai kartosiu. Man pradeda skaudėti galvą. Išeikite, prašau.
- Bet mes dar nebaigėme.
- O aš maniau, kad jau viskas.
Po šių žodžių stojo mirtina tyla. Edis net su sesele puolė prie durų, norėdami įsitikinti, kad viskas gerai. Tačiau jiems taip pasidarė keista, kai pamatė tokį šaltą Emilės žvilgsnį ir abu sustingusius policininkus vietoje.
- Ar galite pagaliau išeiti iš mano palatos?- Eduardas niekada nebuvo girdėjęs tokio niūraus, pikto ir neapsakomai bauginančio balso. Policininkai net neatsisveikinę greitai atvėrė duris ir išlėkė iš palatos, net nepatebėję, kad jų buvo klausomąsi.
Edis greitai pribėgo prie jos:
- Emile, kaip tu? Viskas gerai?
- Mes pažįstami? Palauk, ar tu kartais ne tas barmenas iš to baro… Kaip jis ten vadinosi… Visai nieko nepamenu.
- Edžio.
- Ką?
- Edžio baras. Pameni?
- Taip, tiesa. O kuo tu vardu? Palauk, atspėsiu. Edis, taip?
Jis tik linktelėjo galva. Emilė dar kartą pažvelgė į jį ir užsimerkė.
- Ačiū.
- Už ką?- vietoj atsakymo Edis sulaukė tik šilto Emilės šypsnio.
Kai jis jau atsistojo ir norėjo išeiti, jo ranką vėl suspaudė ploni Emilės pirštai ir ji tyliai tarė:
- Pasilik.

Rodyk draugams

Life is too short… 3 skyrius

2012-06-07 parašė žuvėdra

Edis priėjo ligoninės duris. Peržengęs slenkstį jis nuėjo priimamojo link:
- Labas vakaras,- tyliai tarė jis, tačiau nesulaukęs atsakymo pakartojo tik šiek tiek garsiau,- labas vakaras.
- Kas?!- net pašoko vietoje seselė (matyt buvo užsnūdusi), tačiau po akimirkos, pamačiusi Edį, tarė,- labas vakaras ir Jums. Ar galiu Jums kuo padėti?
- Ieškau merginos, kuri buvo atvežta maždaug prieš valandą…
- Prieš valandą?- tas seselės abejojimas, įžiebė Edžiui viltį, jog tai buvo sapnas, tačiau vis dėlto darbuotoja pridūrė,- mačiau… Tokia blondinė, tiesa?
- Ne,- atsiduso Edis, supratęs, jog tikrai nieko nebuvo įvykę,- ji buvo brunetė: banguoti plaukai, šviesiai padažytos lūpos, rausva suknelė suveržta juodu diržu ir raudonpadžiai juodi aukštakulniai. Na, turbūt apsirikau ligonine, ar dar kažkas…
- Jūs teisus. Matau, kad alkoholis Jūsų neapsvaigino. Ne per gyvenkite, ji čia. Mums, dirbančioms naktinėje pamainoje, liepiama apgauti lankytojus, kad žinotume tikrai, jog tai joks…
- Ką?? - jis pertraukė seselę,- Teisus?? Jūs turbūt juokaujate, pasakykite, kad tai melas, prašau! Prašau Jūsų!
- Nusiraminkite. Taip ji čia,- lyg negirdėjui nė vieno Edžio ištarto žodžio patvirtino darbuotoja,- aš Jus palydėsiu.
Ir jie užlipo į ketvirtą ligoninės aukštą ir tada seselė tarė:
- Dabar eikite tiesiai, iki pat koridoriaus galo, ir pasukite dešinėn, į 420 palatą. Atleiskite, bet turiu eiti į savo darbo vietą. Jeigu kas - gretimoje palatoje rasite seselę, ji Jums viskuo galės pagelbėti. Na, o dabar iki, tikrai turiu lėkti,- ir net jam nespėjus atsisveikinti, seselė jau nutuksėjo kulniukais laiptų link.
Eduardas jautė šiokią tokią įtampą. Jame kaupėsi ir baimė, ir liūdesys, ir nusivylimas. Priėjęs prie durų, jis lėtai jas atvėrė ir, norėdamas įsitikinti, jog pataikė ten, kur reikia, akies krašteliu pažvelgė pro durų plyšį: kambaryje stovėjo 3 tuščios lovos, o vienoje, kuri buvo arčiausiai lango, gulėjo ji.
Jis priėjo prie jos - iš visų pusių ji buvo apraizgyta įvairiomis triūbelėmis, veidas buvo nusėtas mėlynėmis ir ryškiais nubrozdinimais, o jos ranka nuo riešo ligi pat alkūnės buvo apvyniota baltu bintu (turbūt buvo lūžusi, teko uždėti gipsą.)
Edis atsisėdo šalia lovos ir laukė. Laukė, bet tiksliai nežinojo ko: gal tikėjosi, jog ji tuoj nubus ir pažins jį, o gal tiesiog norėjo tinkamą akimirką atsistoti ir išeiti.
Keista, bet abu žmonės, kurie buvo toje palatoje, nors ir atrodė visiškai skirtingi, vis dėlto turėjo tą pačią svajonę: pamiršti. Nesvarbu, jog jie yra nepažįstami. Nesvarbu ir tai, jog ji norėjo pamiršti savo gyvenimą, praleistą su juo, o jis norėjo užmiršti įvykusią nelaimę, tačiau vis dėlto juk tai yra ta pati praeitis…
- Ką Jūs čia veikiate, jaunuoli? Ne metas Jums išeiti arab pasiaiškinti ką Jūs čia veikiate?- staiga tarė į palatą įžengusi moteriškė.
- A… aš??- norėjo pasitikslinti Edis,- aš atėjau jos aplankyti. Norėjau sužinoti, kokia jos būklė, kaip laikosi ir…
- Trečią valandą nakties? Tai negalėjo palaukti? Irgi, mat, šiuolaikinis jaunimas ką tik užsimano viską daro. Ale jau viskas jiems taip ir leidžiama. Nu, tai jeigu jau atėjai, tai gal pasakytum, kas ji tokia.
- O Jūs nežinote?- tik paklausęs Eduardas susivokė, koks kvailas buvo klausimas,- atleiskite, bet gal galiu pasilikti…
- Tai gal dar namų neturi? Ir iš viso tu ją pažįsti?
- Ne, turiu… Suprantate, tai įvyko taip greitai…
- Luktelk, ar tu nebūsi, tas vaikinas, prieš kurio akis ir buvo viskas…
- Būtent. Na, prašau, leiskite pasilikti. Išauš rytas ir aš galėsiu…
- Ne. Būk kiek nori. Tik jeigu kas - pakviesk. Aš būsiu netoliese.
Kai seselė išėjo, jam pasidarė taip keista. Iš pradžių atrodė, jog ji tokia pikta tipiška „sena ragana”, tačiau kai tik jis užsiminė, jog buvo incidento dalyvis, ji iškart atslūgo. Bet iš tikrųjų, kokie kartais keisti tie žmonės!
Taip jam bemąstant Edis, staiga, pajuto šaltą prisilietimą prie jo rankos. Pamatęs, jog ji vis dar miega, jis atsargiai ėmė glostyti jos laibus pirštus ir tokiu būdu bandė juos sušildyti. Akimirka jam pasirodė, jog mergina šyptelėjo. Galbūt dėl jos šypsenos, o gal dėl stebuklingos prisilietimo galios, tačiau vaikinas šiek tiek paraudo ir neatsispyręs pagundai atsakė jai tuo pačiu.

Rodyk draugams

Life is too short… 2 skyrius

2012-06-07 parašė žuvėdra

Po šio įvykio, ji nerado sau vietos. Norėjo klykti, rėkti, - padaryti viską, kad praeita jos gyvenimo dalis išsitrintų amžiams, tačiau jos gerklė buvo perdaug išdžiūvusi, o ir kartu po kiek laiko ji suprato, jog vis dėlto niekados nebus įmanoma to padaryti. Ir štai, prieš jos akis blykstelėjo užrašas: „ Edžio baras.” Pamačiusi, kad barmenas jau uždaro barą ir iš vidaus rakina duris, ji ant juodų raudonpadžių aukštakulnių pradėjo bėgti gatve baro link. Žinoma, jai kliudė ir ilga šviesaus rausvo atspalvio vakarinė suknelė, ir išsiplaikstę į visas puses plaukai, tačiau tą akimirką jai pasirodė, kad vienintelis jos tikras ir amžinai liksiąs ištikimas draugas bus alkoholis. Na ir gal tas barmenas.
Ji pradėjo mosikuoti rankomis ( kadangi, kaip supratote, ji negalėjo išleisti nė garselio), bandydama pritraukti barmeno dėmesį, tačiau, staiga, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, visas jos kūnas nušvito akinančiai ryškia šviesa. Paskukus galvą kairėn ji pamatė tik naktinius mašinos žibintus ir daugiau nieko…
Tas vyras, užrakinęs „Edžio baro” duris, nieko nelaukdamas vėl griebėsi raktų ir ištrūkęs į lauką pažvelgė į juodą „Jaguar” automobilį. Dėl spiginančios akis šviesos, deja, jis nesugebėjo įžiūrėti automobilio numerio, tačiau to vyro, sedėjusio už vairo, žvilgsnį ir veido formą jis matė puikiai. Vairuotojas, supratęs, jog bus užkluptas, visu pajėgumu, įjungęs atbulinį rėžimą, pasileido lėkti, o skersgatvio gale staigiu judesiu apsukęs automobilį išlėkė į pagrindinę gatvę.
Po tokio „Jaguar” pasirodymo barmenas nieko nelaukdamas pribėgo prie merginos. Pamatęs, jog jos suknelė nusidažė ryškiai raudona spalva, nieko nelaukdamas čiupo mobilųjį telefoną paskambino greitąjai pagalbai.
Laukti teko neilgai. Žinoma, tas keletas minučių jam pasirodė kaip tikra amžinybė. Kai greitosios pagalbos darbuotojai apsupo merginą, prie jo priėjęs vyriškis paklausė:
- Vardas?
- Eduardas.
- Taigi, Eduardai, nepergyvenkite. Iš karto noriu padėkoti, jog paskambinote. Pamatysite, jai viskas bus gerai. O jeigu kartais norėsite ją aplankyti, ji bus Centrinėje ligoninėje. Tik noriu pasitikslinti - jūs nepažįstami, taip?
Ir tada Edis per atstumą atidžiai apžiūrėjo merginos veidą: jis buvo kruvinas ir išsitepęs smėliu, tačiau vis dėlto kerinčio grožio. Jam pasirodė, kad tikrai yra ją anksčiau matęs, tačiau daugiau negalėjo į tai žiūrėti ir nusisuko.
- Ne, nepažįstu,- jis atsisėdo ant žemės, nes pajuto pykinimą.
- Gerai, viskas, nebetrukdau Jūsų. O dabar, eikite namo ir gerai išsimiegokite. Negalvokite apie tai.
Edis vyriškio pagalba lėtai atsistojo ir nusliūkino baro link. Sedėdamas ant betoninio kelkraščio, prie baro durų, žvilgsniu palydėjo greitosios pagalbos automobilį. Jis jautė silpnumą, tačiau po akimirkos jam lyg iš giedro dangaus šovė mintis, jog visa tai jis prasimanė!
Nebegalėdamas atskirti tiesos nuo melo, Eduardas nors ir žinojo, jog jau po pirmos valandos nakties bei, kad jis šiandien labai daug išgėrė, vis dėlto neskubėdamas užrakino barą ir patraukė ligoninės link. Ką gali žinoti - gal tai ir tiesa?

Rodyk draugams

Life is too short… 1 skyrius

2012-06-07 parašė žuvėdra

Pagaliau ji prabilo virpančiu balsu:
- O tu… O tu pats apie tai pagalvojai? Nors kartą susimąstei apie tai, ką? Na, taip, tiesa, juk tu kaip visada esi labai užsiėmęs ir negali atitrūkti nuo… Ach, primink, kuo tu ten taip užsiėmęs? Juk neturi nei darbo, nei pinigų, nei pastogės… Niekaip negaliu suvokti kaip aš vis dar su tavimi. Žinai ką, pasakysiu tai, ką giliai širdyje svajoju padaryti visą savo menką gyvenimą, praleistą su tavimi - EIK TU PO VELNIŲ! Kiekviena sekundė su tavimi, man pragaras. Aš nebegaliu taip daugiau, girdi? Nebegaliu!
Po akimirkos, ji greitai atsisuko, norėdama pamatyti jo girų žalumos prisotintas akis, tačiau jis jau buvo dingęs. Ji vis negalėjo suvokti kas tai per jausmas, tačiau jai vis dėlto buvo malonu. Malonu tai, kad jis išgirdo kiekvieną jos ištartą žodį. Žinoma, gerai ir tai, kad dabar jis nemato jos įraudusiais skruostais tekančių ašarų, nes tada jis tikrai pagalvotų, kad ji negali be jo gyventi.
Staiga, ji pašoko vietoj. Ant savo nuogų pečių, ji pajuto šiltų ir didelių delnų prisilietimą.
- Kodėl? - pašnibždomis tarė ji,- kodėl tu grįžai?
Jis tylėjo ir vis glostė jos pečius.
- Prašau netylėk. Pasakyk ką nors. Man šalta, tačiau baimė galingesnė už šaltį… - ašaros nesustodamos riedėjo jai per skruostus.
- Tau baisu?- pagaliau tarė jis, tačiau supratęs, jog atsakymo nesulauks, pridūrė,- aš ne grįžau. Aš visąlaik buvau čia, su tavimi. Visados: ir anksčiau, ir dabar, ir dar po tūkstančio metų aš būsiu čia, niekados tavęs nepaliksiu. Žinau, tau skaudėjo, tačiau iš visos širdies noriu tau padėkoti, kad tu tai padarei. Dabar, manau, po visko, ką tau teko patirti, neturėtų būti baisu. Tu stipri. Stipresnė negu tu pati galvoji. Aš tikiu tuo, dėlto ir tu turi patikėti. Ir tu teisi - tu esi man viskas.
Netikėtai, po šių, jo ištartų žodžių, ji greitai atsisuko ir visomis jėgomis tėškė jam antausį per dešinįjį skruostą:
- Tik norėjau išbandyti savo jėgas,- jis iš karto suglumo ir abiem rankom susiėmė už įkaitusiai raudono skruosto.
Vėliau jis nuleido rankas ir pažvelgė į ją. Ji stovėjo rami, bandė nepravirkti. Po valandėlės pasuko durų link, tačiau prieš išeidama tarė:
- Nebegrįžk ir viską pamiršk.

Rodyk draugams